Meksikos revoliucija
| Meksikos revoliucija | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Revoliucionierių būrys 1913 m. | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| 1910–1911: Porfirijus Diasas ir jo rėmėjai
1911–1913: Fransiskas Maderas
1913–1914: 1914–1915: konvencionalistai:
1915–1920: konstitucionalistai:
|
1910–1911:
1911–1913:
1913–1914:
| ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 1,7–2,7 mln. žuvusiųjų (karių ir civilių) | |||||||||
Meksikos revoliucija (isp. Revolución mexicana) – 1910–1917 m. suirutės ir demokratinių pertvarkymų laikotarpis Meksikoje.[1] Meksikos revoliucijos metu kruviname konflikte kovojo daug skirtingų interesų pusių, kol galop buvo pašalinta šalį 30 metų valdžiusi diktatūra, ir įsitvirtino demokratija.
Meksiką nuo 1877 m. valdė faktinis diktatorius Porfirijus Diasas. Jo vyriausybės diktatoriška politika, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalo skverbimasis, didėjantis skurdas, stambiųjų žemvaldžių, iš vietos gyventojų (indėnų) pasisavinančių bendruomenines žemes, įsigalėjimas, įsiskolinusių valstiečių virtimas neribotai išnaudojamais peonais kėlė visuotinį nepasitenkinimą, maištavimo nuotaikas.[1] 1908 m. Porfirijus Diasas prakalbo apie šalies demokratizavimą ir pateikė užuominų apie nenorą siekti septintosios kadencijos. 1910 m. liberalių pažiūrų aukštuomenės atstovas Fransiskas Maderas metė iššūkį Diasui ir paskelbė savo kandidatūrą rinkimuose. Porfirijus Diasas Maderą suėmė ir surežisuotuose rinkimuose pasiekė dar vieną kadenciją. Iš kalėjimo paleistas Maderas išvyko į JAV ir San Antonijuje paskelbė manifestą, lapkričio 20 d. kviesdamas tautą sukilti. 1910 m. pabaigoje daugelyje šalies vietų kilo ginkluoti susirėmimais su kariuomene.[2]
Šalies šiaurėje su savo kariniais būriais Paskualis Oroskas ir Pančas Vilja pradėjo puldinėti kariuomenės dalinius, o pietų Meksikoje prieš vietinius vadus (kasikus) sukilo Emilianas Sapata. 1911 m. revoliucionieriai užėmė Siudad Chuaresą ir privertė Porfirijų Diasą trauktis iš šalies. Fransiskas Maderas tapo šalies naujuoju prezidentu.[2]
F. Maderui sunkiai sekėsi valdyti šalį. Dėl nesugebėjimo vadovauti ir bendražygių nesutarimo politinių ar socialinių reformų jis neįvykdė, todėl neteko pertvarkymų siekiančių revoliucijos šalininkų paramos.[1] Pirmiausia nuo Madero nusisuko Emilianas Sapata, kai bežemiams pietų Meksikos indėnams nebuvo grąžinta žemė. Paskualis Oroskas taip pat nusivylė lėtomis permainomis ir pradėjo revoliucinį judėjimą šiaurėje. JAV taip pat turėjo interesų Meksikoje – JAV ambasadorius Henris Leinas Vilsonas kritikavo Maderą ir nukreipė prieš jį JAV vyriausybę. Piktintasi, kad Maderas pernelyg nuosaikus sukilėliams, ir kad pilietinis karas šalyje kenkia JAV verslo interesams. Įtampa ypač išaugo, kai Porfirijaus Diaso sūnėnas Feliksas Diasas su būriu sukilėlių Meksiko mieste susidūrė su Viktoriano Huertos vadovaujama federaline kariuomene. 1913 m. vasario 18 d., po devynių kovos dienų, Diasas ir Huerta susitiko pas JAV ambasadorių, kur pasirašė „Ambasados paktą“ – faktiškai sąmokslą prieš Maderą. Kitą dieną Viktorianas Huerta suėmė prezidentą Maderą ir viceprezidentą Chosė Marija Pino Suaresą – abu po keleto dienų sušaudyti.[2]
Viktorianas Huerta įvedė karinę diktatūrą, dėl kurios vėl šalyje kilo nepasitenkinimas. Prieš neefektyvią, despotišką, girtuokliaujančio diktatoriaus valdžią sukilo trys pusės – Koahuiloje sukilimą pradėjo Venustianas Karansa, Čihuahua valstijoje – Pančas Vilja, o Sonoroje – Alvaras Obregonas. Tarp šių labai skirtingų grupių sudaryta trapi sąjunga, tuo metu pietuose sukilimą tęsė Emilianas Sapata. Naujasis JAV prezidentas Vudrou Vilsonas atsisakė pripažinti Huertos valdžią ir parėmė sukilėlius. Jis ragino Huertą surengti laisvus rinkimus, o to nepadarius, 1914 m. leido konstitucinės santvarkos atstatytojams pirkti iš JAV ginklus, tuo metu Huertai paskelbdamas ginklų embargą. Kai Huertos pajėgos sulaikė JAV karo laivus Tampiko uoste, JAV įsitraukė į konfliktą labiau. Vudrou Vilsonas, siekdamas sustabdyti Huertos ginklavimasi, įsakė sulaikyti į Verakruso uostą atplaukusį ginklus gabenusį Vokietijos laivą.[2]
1914 m. trapi revoliucionierių sąjunga apsupo Meksiko miestą ir po keleto karinių pergalių liepos mėnesį privertė Huertą pasitraukti iš šalies. Rugpjūčio 20 d., nepaisant Pančo Viljos prieštaravimų, prezidentu pasiskelbė Venustianas Karansa. Šalyje kilo suirutė ir tarpusavio kovos. Vyriausybės programoje nebuvo numatyta žemės reforma, todėl kilęs valstiečių nepasitenkinimas virto pilietiniu karu.[1] Galop, Vilja, Obregonas ir Sapata susitikę nutarė nutraukti Viljos–Karansos konfliktą ir laikinuoju prezidentu paskyrė Eulalijų Gutjeresą.[2]
Tačiau šalyje kova dėl valdžios toliau tęsėsi – Vilja atšaukė paramą Sapatai ir parėmė Gutjeresą, o Obregonas vėl ėmė remti Karansą, ir 1915 m. balandį Selajos mūšyje įveikė Pančo Viljos kariauną. Tada Vilja ir Emilianas Sapata kaltę suvertė JAV, dėl to, kad Vudrou Vilsonas rėmė Karansą, ir ėmė puldinėti JAV pasienio gyvenvietes bei amerikiečių įmones Meksikoje. 1916 m. vasarį Santa Isabelėje sukilėliai nužudė 17 JAV piliečių, o po dviejų mėnesių Kolambe (Naujoji Meksika) – dar apie 17. Prezidentas Vudrou Vilsonas įsakė generolui Džonui Dž. Peršingui nugalėti sukilėlius šiaurės Meksikos kalnuose, tačiau jo misija buvo bevaisė.[2]
Vėl prezidentu tapęs Venustianas Karansa ėmė rengti 1917 m. Meksikos konstituciją. Jis dekretu uždraudė užsienio bendrovėms Meksikos teritorijoje gręžti naujus naftos gręžinius, apribojo Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalo skverbimąsi,[1] garantavo darbininkų teises, apribojo Katalikų Bažnyčios įtaką. Dalį savo oponentų Karansa pašalino (Emilianas Sapata nužudytas 1919 m.), bet 1920 m. malšinant geležinkeliečių sukilimą Sonoroje, kilo nauja nepasitenkinimo Karansa banga. Prezidentas neteko praktiškai visų rėmėjų (įskaitant Alvarą Obregoną) ir buvo nužudytas kai bandė pabėgti iš Meksiko. Laikinuoju prezidentu tapo Adolfas de la Huerta, o lapkritį išrinktas Alvaras Obregonas.[2]
1920 m. daugelio istorikų laikomi Meksikos revoliucijos pabaiga, nors protarpinis smurtas ir įvairių sukilėlių grupuočių susirėmimai su federaline kariuomene dar tęsėsi iki pat 1934 m., kai prezidentu tapo ir daugelį socialinių reformų įvykdė Lasaras Karedenasas.[2]
Meksikos revoliucija susilpnino latifundininkų įtaką, paspartino rinkos ekonomikos raidą, sudarė prielaidas socialinėms ir agrarinėms reformoms.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 6 Meksikos revoliucija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- 1 2 3 4 5 6 7 8 Mexican Revoliution. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
