Metatonija

Metatonija (gr. meta 'po, už, per' + gr. tonos 'kirtis, priegaidė') – kalbotyros terminas, kuriuo vadinama priegaidžių kaita žodžio šaknyje, kartais priesagoje,^[1] prielinksniuose ir juos atitinkančiuose priešdėliuose, pavyzdžiui: kárštas – kar̃štis, kùrpė – kur̃pius, várna – var̃nas, léisiu – leĩs (šaknyse); raudónas – raudõnis, mazgóti – mazgõtė , sakýti – sakỹklą, kirčiúoti – kirčiuõtė (priesagose); nuõ – núotaka, į̃ – į́mautė, põ – póžymis, priẽ – príežodis, priẽš – príešnuodis (prielinksnis – priešdėlis). Kai kirtis persikelia taip pat ir į kitą skiemenį, toks reiškinys vadinamas metatakse (mė́lynas – mėlỹnė). Į metataksę galima žvelgti kaip į kirčio perkėlimo ir metatonijos derinį. Terminas metatonija dažniausiai vartojamas kalbant apie kirčiavimo reiškinius baltų ir slavų kalbose, kuriose matyti daugybė priegaidžių kaitos atvejų, taip pat metatonija reiškėsi senojoje graikų kalboje. Lietuvių ir latvių kalbose turima dviejų rūšių metatonija: cirkumfleksinė (liet. šókti > šõkis, latv. kraũt 'krauti' > kràulis '(akmenų) krūva') ir akūtinė (liet. plaũkti > pláukioti, latv. kràkt 'kriokti' > krãkât 'daugkart kriokti').^[2]

Lietuvoje metatoniją daugiausia yra tyrę K. Būga ir D. Mikulėnienė.^[1]

Išnašos

1 2 Aleksas Girdenis (2008-12-22). „Metatonija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-11-22.
↑ Rinkevičius, V. (2015). Baltų ir slavų kalbų kirčiavimo istorija. I t. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 52–55, 63. ISBN 978-609-417-100-0.

Nuorodos

Kapović, Mate (2008), „Razvoj hrvatske akcentuacije“, Filologija, 51, Zagreb: Hrvatska akademija znanosti i umjetnosti: 1–39
Derksen, Rick (1996), Metatony in Baltic, Amsterdam-Atlanta: Rodopi

[vle-1] 1 2 Aleksas Girdenis (2008-12-22). „Metatonija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-11-22.

[2] Rinkevičius, V. (2015). Baltų ir slavų kalbų kirčiavimo istorija. I t. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 52–55, 63. ISBN 978-609-417-100-0.

[1]

[2]