Noimano architektūra
Noimano architektūra (kartais vadinama Prinstono architektūra) – kompiuterių architektūra, kurioje kompiuterio vykdoma programa laikoma toje pačioje atmintyje kaip ir duomenys, kuriuos ta programa naudoja,[1] skirtingai negu Harvardo architektūroje, kurioje programos duomenys ir komandos saugomos skirtingose atminties erdvėse. Architektūra tapo daugelio šiuolaikinių kompiuterių pagrindu ir paremta 1945 m. Džono fon Noimano publikacija „First Draft of a Report on the EDVAC“, kurioje aprašyti šie kompiuterio komponentai:
- procesorius su aritmetiniu loginiu įrenginiu ir procesoriaus registrais
- valdymo įtaisas su komandų registru ir programos skaitikliu
- atmintis, kur saugomi duomenys ir komandos
- išorinė didelės talpos atmintinė
- įvesties ir išvesties sistema[2][3]
Nors architektūra pavadinta matematiko ir kompiuterių mokslininko fon Noimano vardu, pirmieji idėją 1944 m. pasiūlė ENIAC dizaineriai Džonas Maklis ir Džonas Ekertas, o fon Noimanas iš tikrųjų sukūrė ir patobulino jų koncepciją.[4][5]
Pirmieji kompiuteriai, paremti šia architektūra, buvo EDSAC and UNIVAC.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bartnykas, Kęstutis (2020). Kompiuterių sandara. Procesoriaus ir atminties įrenginių veikimo pagrindai (2 leid.). Vilnius: Technika. p. 66. ISBN 978-609-476-227-7.
- ↑ von Neumann, John (1945), First Draft of a Report on the EDVAC (PDF), suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-03-14, nuoroda tikrinta 2011-08-24 Archyvuota kopija 2013-03-14 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Ganesan 2009.
- ↑ McCartney, S. (1999). ENIAC, The Triumphs and Tragedies of the World's First Computer. Walker Publishing Company. pp. 90–95, 114–128.
- ↑ „Who Gets Credit for the Computer?: An Exchange“. 2012-09-27. Suarchyvuotas originalas 2019-04-17. Nuoroda tikrinta 2020-04-30.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ganesan, Deepak (2009). The von Neumann Model (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-04-25. Nuoroda tikrinta 2011-10-22.
