Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje: |
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Vikipedija nuolat kuriama, taisoma, tobulinama bei redaguojama, tad nėra jokių garantijų, kad enciklopedijoje pateikiama informacija yra teisinga. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
.png) Istorinė kalbotyra, arba diachroninė kalbotyra (gr. δια = dia 'per' + χρόνος = chrónos 'laikas') – laikui bėgant atsiradusius kalbos pokyčius tirianti mokslo disciplina. Mokslininkai kalbotyros istorinių tyrimų pradžia laiko XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią, kai pradėti sistemingai tirti viduramžių ir antikiniai kalbotyros darbai. Pradžioje istorinė kalbotyra tebuvo lyginamoji istorinė, galiausiai ši tapo tik viena iš plačiau suprantamos istorinės kalbotyros krypčių. Pradžioje istorinė kalbotyra buvo lyginamosios lingvistikos pagrindas, visų pirma taikoma kaip kalbinės rekonstrukcijos įrankis. Tuo metu, pasitelkdami lyginamąjį ir vidinės rekonstrukcijos metodus, kalbininkai daugiausia dėmesio skyrė kalbų jungimui į šeimas ir prokalbių atkūrimui. Daugiausia tirtos žinomos indoeuropiečių kalbos, daugelis kurių turėjo ilgą rašytinę istoriją, taip pat Uralo kalbos – dar viena Europos kalbų šeima, kurios rašytiniai šaltiniai ne itin seni. Vėliau buvo atlikti austonezinių ir įvairių indėnų kalbų tyrimai. Šiuo metu indoeuropiečių kalbų tyrimai yra siauros specializacijos sritis. Dauguma tyrimų telkiasi į tolesnę šių kalbų raidą, t. y. į šiuolaikinių kalbos standartų kūrimą. Kai kuriais tyrimais siekta įrodyti egzistuojant kalbų superšeimą, į kurią jungiamos indoeuropiečių, Uralo ir kitos kalbų šeimos, tokiu būdu teigiant buvus nostratinę prokalbę. Šie bandymai nesulaukė didelio palaikymo. |
balandžio 20 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
 Karas ir taika (rus. Война и миръ, Voyna i mir) – istorinis epinis Levo Tolstojaus (1828–1910) romanas. Pirmą kartą išspausdintas 1865–1869 m. Vienas svarbiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Laikomas geriausiu L. Tolstojaus literatūriniu pasiekimu, kartu su kitais didžiaisiais jo prozos veikalais, pavyzdžiui, „Ana Karenina“ (1873–1877). „Karas ir taika“ smulkmeniškai vaizduoja Prancūzijos invaziją į Rusiją bei Napoleono eros susidūrimą su caro valdoma visuomene, visa tai pateikiamas penkių rusų aristokratų šeimų akimis. Pirmoji romano dalis, paties autoriaus vadinta „1805 metai“, buvo skelbiama žurnale „Rusų pasiuntinys“ tarp 1865 ir 1867 m. Pats L. Tolstojus yra sakęs, jog „Karas ir taika“: „nėra romanas, daug mažiau – poema ir visiškai ne istorinė kronika.“ Didžiuliai knygos skyriai, ypač paskutinėje dalyje, yra labiau filosofinė diskusija, nei pasakojimas. Jis sudėtingai aiškina, kad geriausia rusų literatūra neatitinka standartų, todėl negalima vadinti „Karo ir taikos“ romanu. (Iš tiesų, L. Tolstojus pirmuoju romanu laikė kūrinį „Ana Karenina“). Į lietuvių kalbą romanas „Karas ir taika“ išverstas dar 1937 m. Viktoro Jocaičio ir išleistas Kaune. Vėliau buvo leidžiamas Eduardo Viskantos vertimas (Vilniuje 1949, 1959, 1968, 1978, 1999 metais, Kaune 2010 bei 2016 metais). Šios savaitės iniciatyva yra Klasikinė literatūra. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
