Dikiso kultūra

Sąsmaukos-Kolumbijos zonos kultūra
Cultura del Diquís


Šalis	pietryčių Kosta Rika
Tautos	borukai
Laikotarpis	XV a. pr. m. e.-XVI a.
Valstybės	Kepoa, Turukaka, Koto, Burika



Vikiteka	Dikiso kultūraCultura del Diquís

Dikìso kultūra (isp. cultura del Diquís) – archeologinė ikikolumbinė kultūra dab. Kosta Rikos teritorijoje, klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a. Kultūra priskiriama Sąsmaukos-Kolumbijos kultūrinei zonai. Jos kūrėjų tiesioginiai palikuonys yra indėnai borukai, kalbantys čibčų kalba.^[1]

Teritorija

Pavadinimą kultūrai davė Terabos upė, kuri borukų kalba vadinama Dí´Crí, t.y. „Didžiuoju vandeniu“. Šios ir kelių mažesnių upių baseinai formavo Dikiso kultūros teritoriją (~10 tūkst. km²). Buvo dabartinės Puntarenaso provincijos pietrytinėje dalyje.

Pietuose teritoriją skalavo Ramusis vandenynas. Šiaurėje teritorija ribojosi su Talamankos kalnagūbriu, o šiaurės vakaruose – su uetarų teritorijomis.

Kraštui būdinga įvairi topografija, įskaitant aukštus kalnus, slėnius ir pakrančių lygumas. Klimatas yra tropinis sausas, su dviem aiškiai apibrėžtais metų laikais. Tuo metu buvo gausiai apaugęs tropiniais miškais. Atskiruose slėniuose gyveno skirtingos čibčų gentys. Terabos žemupyje gyveno brunkai (brunca), o aukštupyje – burukakai (burucaca) ir kotai (coto, coctú). Ramiojo vandenyno pakrantėje gyveno kepojai (quepoa), aplink Dulsės įlanką – turukakai (turucaca), Burikos pusiasalyje – burikai (burica).

Istorija

Formavimasis

Teritorija pastoviai gyvenama buvo nuo II tūkst. pr. m. e. vidurio. Seniausias laikotarpis vadinamas Sinancrá. Jam būdingos smulkios žemdirbių gyvenvietės. Jose auginti kukurūzai ir šakniavaisiai, maitintasi jūrų moliuskais ir sumedžiotais gyvūnais. Tai buvo egalitarinės bendruomenės, pagrįstos giminystės ryšiais. Jos gamino akmeninius įrankius ir keramiką. Kanjo sala naudota kaip pajūrio genčių kapinės.

III a. pr. m. e. prasidėjo Aguas Buenas fazė. Šiuo laikotarpiu įvyko perėjimas prie vadysčių organizacijos, kai įsitvirtino vadų ir didikų paveldimoji valdžia, atsirado šamanų ir specializuotų amatininkų. Buvo sukurti aiškesni teritoriniai suskirstymai ir paskirstymo bei mainų tinklai. Kaimai buvo prie upių, prie kai kurių randami piliakalniai. Keramikai būdingi raudoni ir oranžiniai atspalviai, vaizduojami stilizuoti gyvūnai. Šios fazės išskirtinis dirbinys yra akmeniniai rutuliai, megalitai, iškalti iš gabro arba granodiorito uolienų, datuojami III a. pr. m. e.-VI a. Gyventojai taip pat gamino nedideles akmens figūrėles.^[2]

Klestėjimas

IX a. visuomenė įžengė į Čiriki laikotarpį ir pasiekė didžiausią klestėjimą. Daugėjo kaimų ir jie didėjo. Didžiausių kaimų plotas viršijo trisdešimt hektarų (didžiausias siekė 900 ha). Hierarchizuotose visuomenėse susiformavo dideli kasikatai, kontroliuojantys mažesnius. Kūrėjai įvaldė sudėtingas ideologines ir simbolines sistemas, leidusias efektyviai organizuoti ir valdyti valstybėles. Svarbiausios tarp jų buvo Kepoa, Kotas, Turukaka ir Burika.

Šio laikotarpio architektūra pasiekė tam tikrą monumentalumą: randami akmeniniai statiniai, apskriti pamatai, grįstos ceremonijų aikštės, apskriti, stačiakampiai ir keturkampiai pylimai su akmeninėmis sienomis, kapinės su aukso, keramikos ir akmens aukomis. Tarp gyvenviečių buvo tiesiami akmenimis grįsti keliai. Vandens tiekimo problemą sprendė akvedukais ir tiltais.^[3]

Dikiso kultūra buvo įtraukta į didesnį Gran Čiriki kultūros arealą, kurio centras buvo vakarinėje Panamoje. Šios grupės taip pat palaikė prekybą su Nikoja, uetarais, Talamankos gentimis. Aliuvinius aukso telkinius kontroliavo elitas, kas sustiprino jų politinę ir religinę galią.^[4]

Nukariavimas

Pirmasis Dikiso kūrėjų kontaktas su ispanais buvo 1519 m., kuomet pro Kepoa pakrantes praplaukė Juan Ponce de León. Jis aprašo, kaip nuo kranto stebėjo apie tūkstantį karių, šaukiančių karo šūkius, dėl ko juos apibūdino kaip „nuožmius indėnus“ ir nusprendė neišlipti į krantą. 1522 m. į kraštą iš Panamos atvyko konkistadoras Gil González Dávila, kurio bendražygiai aprašė krašto geografiją ir užfiksavo vietos vadų vardus Boto, Guaycara, Dujura ir Dabova. Ispanai čia neužsibuvo ilgai.

1563 m. Kosta Rikos korechidoras Juan Vázquez de Coronado atvyko pas Kepoa vadą Corrohore. Šis paprašė jo pagalbos gelbėjant seserį Dulcehe, kurią Koto vadas laikė nelaisvėje. Vaskesas de Koronadas surengė karinį žygį į Koto ir nugalėjo jų armiją. Kai ispanai įžengė į kaimą, Koto vadas su kariuomene pasitraukė į kalnus, tačiau geras ispanų elgesys paskatino juos sugrįžti. Jie sudarė taiką su ispanais, prisiekė ištikimybę karaliui Karoliui I ir paleido princesę. Tuo metu į Koto atvyko ir Turukakos karalius Xiriara, kuris taip pat prisiekė ištikimybę Kastilijai.^[5]

Po Vaskeso de Koronado mirties 1565 m. ispanų elgesys su vietos gyventojais keitėsi, prasidėjo sukilimai ir žiaurus jų malšinimas, žemės imtos versti enkomiendomis. Maždaug tuo metu prasidėjo ir masinės ispanų atneštos epidemijos, dėl kurių senieji gyventojai beveik išnyko. Jų likučiai XVII a. buvo apkrikštyti ir sudarė pagrindą susiformuoti borukų tautai.^[6]

Menas

Akmens skulptūra

Išskirtinis šios kultūros radinys yra akmeniniai rutuliai. Jos laikomos reikšmingiausiu ikikolumbinės Kosta Rikos palikimu. Randamos maždaug 34 archeologinėse vietovėse. Terabo žemupyje yra keturios gyvenvietės; jos išlikusios originaliose vietose, išdėstytos šalia statulų, atvirose vietose ir pagrindinėse kaimų aikštėse. Jos 2014 m. buvo paskelbtos pasaulio paveldo paminklu.^[7]

Kultūros kūrėjai sukūrė daug akmeninių antropomorfinių statulų. Kai kurios jų siekia iki dviejų metrų aukščio. Jos vaizduoja žmogaus figūrą ritualinėse pozose, dažnai su gyvūnų kaukėmis ir neįprastais galvos apdangalais, atspindinčiais svarbų šamanizmo vaidmenį kultūroje. Paplitusios ir skulptūros, vaizduojančios tokius gyvūnus kaip pelėda, jaguaras ir šikšnosparnis. Vėliau iš uetarų paplito ir statulos, vaizduojančios karius su trofėjų galvomis.

Joms būdinga suplota forma ir nusmailintas pagrindas, skirtas pastatyti vertikaliai. Kartu su rutuliais jos buvo statomos kaimų aikštėse, šventyklose ir prie vadų būsto. Jos tarnavo kaip kolektyvinio prestižo simboliai, priešingai nei auksas, naudotas kaip individualios galios simbolis.^[8]

Dikiso kūrėjai gamino ir apeigines metates, paprastai ovalo formos, su keturiomis atramomis ir jaguaro galva.

Žmogaus figūrėlė su jaguaro kauke
Akmeninė pelėda
Jaguaro skulptūra
Žmogaus figūra
Ceremoninė metatė

Keramika

Keramikos gamyba prasidėjo II tūkst. pr. m. e., ir čia buvo ankstyviausia keramikos naudojimo tradicija, užfiksuota Kosta Rikoje. Seniausi pavyzdžiai yra lėkščių ir keptuvių šukės. Nuo 300 a. pr. m. e. keramika įgijo būdingą raudoną ir oranžinę spalvą su zoomorfiniais motyvais. Papuošimus sudaro įrėžiai su geometriniais raštais. Nuo III a. paplito gyvūnų vaizdavimas ant raudono pagrindo.

Dikiso kultūros keramika yra vienspalvė arba dvispalvė, daug paprastesnė nei Nikojos keramika. Dažniausiai sutinkami maži dirbiniai su antropomorfiniais ir zoomorfiniais motyvais, daugiausia ant buities daiktų. Paplitę trikojai.^[9]

Nuo IX a. pradėti naudoti polichrominiai raudonos, juodos ir kreminės spalvos papuošimai.

Trikojis vienspalvis indas
Keramikos papuošimai
Molinės figūrėlės
Keramikinė pelėda
Vėlyvojo laikotarpio keramika

Auksakalystė

Kaip ir kitur Sąsmaukos-Kolumbijos zonoje, Dikiso kultūroje didžiulis dėmesys skirtas auksui. Auksakalystės tradicijos prekybiniais keliais atkeliavo iš pietų, dab. Kolumbijos, per Panamą. Aukso dirbiniai tapo tokie svarbūs, kad išstūmė seniau klestėjusią nefrito raižybą. Perėjimas tarp šių dviejų medžiagų įvyko VI–VIII a.^[10] Aukso dirbiniai daugiausia buvo naudojami kaip papuošalai, statuso ir religiniai simboliai: buvo kuriami nosies, ausų, krūtinės papuošalai, aukojimui skirtos gyvūnų ir žmonių figūros.

Dikiso kultūros regione auksakalystei sąlygos buvo ypač geros, nes čia gausu aliuvinių aukso telkinių. Todėl čia randama daugiausia aukso dirbinių Kosta Rikoje. Auksas buvo randamas upeliuose, upėse, užliejamose lygumose, terasose ir deltose. Jis buvo įvairių formų, – nuo kruopelių iki kelis gramus sveriančių grynuolių. Dažniausias gavybos būdas buvo aukso plovimas. Ispanijos metraščiai aprašė konfliktus tarp netoli šių telkinių įsikūrusių grupių.^[11]

Aukso dirbiniams gaminti naudotos dvi technikos: kalimas ir liejimas. Kalant gautas lakštas buvo pjaustomas akmens arba metalo kaltais ir dekoruojamas reljefais. Liejimui buvo naudojamas vaško liejinio metodas. Buvo naudojamas aukso ir vario lydinys (tumbaga), dėl kurio medžiaga tapdavo lankstesnė ir lengviau liejama. Apdailos technikos apėmė repusė, poliravimą, graviravimą ir perforavimą, o filigranas buvo ryškiausia Kosta Rikos auksakalystės technika.

Aukso dirbiniuose dažniausiai pasitaiko žmonių figūros, tačiau stiprūs ir gyvūnų elementai, kas atkartoja ir skulptūros bei keramikos tradiciją.^[12]

XIX–XX a. Kosta Rikoje ir Panamoje buvo pagrobta daug aukso dirbinių, daugiausia valant žemes kavos ir bananų plantacijoms bei tiesiant geležinkelius. 1963 m. amerikiečių archeologas Samuelis Lothropas Finca 6 gyvenvietėje atrado laidojimo vietą, kurioje buvo aštuoniasdešimt aštuoni aukso dirbiniai – vienas svarbiausių radinių šalyje.

Auksinis erelis
Žmogus su krokodilo kauke
Dievybė Sibu
Auksinis gyvūnas
Auksiniai papuošalai

Išnašos

↑ Botey Sobrado, Ana María (2002). Costa Rica: desde las sociedades autóctonas hasta 1914. Editorial de la Universidad de Costa Rica. pp. 496 páginas. ISBN 9977-67-694-1.
↑ Ferrero, Luis (2000). Costa Rica precolombina: arqueología, etnología, tecnología, arte. Editorial Costa Rica. p. 488. ISBN 9977234205. Consultado el 22 de agosto de 2013.
↑ Ferrero, Luis (2000). Costa Rica precolombina: arqueología, etnología, tecnología, arte. Editorial Costa Rica. p. 488. ISBN 9977234205. Consultado el 22 de agosto de 2013.
↑ Drolet, Robert P. (1992). „The House and the Territory: The Organizational Structure for Chiefdom Art in the Diquis Subregion of Greater Chiriqui“. In Lange, Frederick W. (ed.). Wealth and Hierarchy in the Intermediate Area: A Symposium at Dumbarton Oaks, 10th and 11th October 1987. Washington, D.C.: Dumbarton Oaks Research Library and Collection. pp. 207–241. ISBN 0884021912.
↑ Solórzano, Juan Carlos (2006). Costa Rica en el siglo XVI: descubrimiento, exploración y conquista. Editorial Universidad de Costa Rica. p. 266. ISBN 9968936820.
↑ Fernández de Oviedo, Gonzalo (1855). José Amador de los Ríos, ed. La historia general de las Indias. Universidad Complutense de Madrid: Imprenta de la Real Academia de la Historia. p. 619.
↑ Precolumbian Chiefdom Settlements with Stone Spheres of the Diquís
↑ Hoopes, John W. (2007), Chacon, Richard J.; Dye, David H. (eds.), „Sorcery and the Taking of Trophy Heads in Ancient Costa Rica“, The Taking and Displaying of Human Body Parts as Trophies by Amerindians, Interdisciplinary Contributions to Archaeology, Boston, MA: Springer US, pp. 444–480, doi:10.1007/978-0-387-48303-0_17, ISBN 978-0-387-48300-9
↑ Fernández Esquivel, Patricia (2013). Entre entierros y rituales: los jarrones trípodes del Caribe Central de Costa Rica (300 a. C-800 d. C) (Primera edición). San José, Costa Rica: Fundación Museos Banco Central de Costa Rica. p. 66.
↑ Guerrero, Juan Vicente (1998). «The Archaeological context of jade in Costa Rica». En Jones Julie, ed. Jade in Ancient Costa Rica (The Metropolitan Museum of Art, Nueva York): 23-38.
↑ Fernández Esquivel, Patricia (2005). Oro precolombino de Costa Rica. San José, Costa Rica: Fundación Museos del Banco Central de Costa Rica. p. 128.
↑ Gold and power in ancient Costa Rica, Panama, and Colombia: a symposium at Dumbarton Oaks, 9 and 10 October 1999. Jeffrey Quilter, John W. Hoopes, Dumbarton Oaks. Washington, D.C. 2003. ISBN 0-88402-294-3. OCLC 54110115.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Botey Sobrado, Ana María (2002). Costa Rica: desde las sociedades autóctonas hasta 1914. Editorial de la Universidad de Costa Rica. pp. 496 páginas. ISBN 9977-67-694-1.

[2] Ferrero, Luis (2000). Costa Rica precolombina: arqueología, etnología, tecnología, arte. Editorial Costa Rica. p. 488. ISBN 9977234205. Consultado el 22 de agosto de 2013.

[3] Ferrero, Luis (2000). Costa Rica precolombina: arqueología, etnología, tecnología, arte. Editorial Costa Rica. p. 488. ISBN 9977234205. Consultado el 22 de agosto de 2013.

[4] Drolet, Robert P. (1992). „The House and the Territory: The Organizational Structure for Chiefdom Art in the Diquis Subregion of Greater Chiriqui“. In Lange, Frederick W. (ed.). Wealth and Hierarchy in the Intermediate Area: A Symposium at Dumbarton Oaks, 10th and 11th October 1987. Washington, D.C.: Dumbarton Oaks Research Library and Collection. pp. 207–241. ISBN 0884021912.

[5] Solórzano, Juan Carlos (2006). Costa Rica en el siglo XVI: descubrimiento, exploración y conquista. Editorial Universidad de Costa Rica. p. 266. ISBN 9968936820.

[6] Fernández de Oviedo, Gonzalo (1855). José Amador de los Ríos, ed. La historia general de las Indias. Universidad Complutense de Madrid: Imprenta de la Real Academia de la Historia. p. 619.

[7] Precolumbian Chiefdom Settlements with Stone Spheres of the Diquís

[8] Hoopes, John W. (2007), Chacon, Richard J.; Dye, David H. (eds.), „Sorcery and the Taking of Trophy Heads in Ancient Costa Rica“, The Taking and Displaying of Human Body Parts as Trophies by Amerindians, Interdisciplinary Contributions to Archaeology, Boston, MA: Springer US, pp. 444–480, doi:10.1007/978-0-387-48303-0_17, ISBN 978-0-387-48300-9

[9] Fernández Esquivel, Patricia (2013). Entre entierros y rituales: los jarrones trípodes del Caribe Central de Costa Rica (300 a. C-800 d. C) (Primera edición). San José, Costa Rica: Fundación Museos Banco Central de Costa Rica. p. 66.

[10] Guerrero, Juan Vicente (1998). «The Archaeological context of jade in Costa Rica». En Jones Julie, ed. Jade in Ancient Costa Rica (The Metropolitan Museum of Art, Nueva York): 23-38.

[11] Fernández Esquivel, Patricia (2005). Oro precolombino de Costa Rica. San José, Costa Rica: Fundación Museos del Banco Central de Costa Rica. p. 128.

[12] Gold and power in ancient Costa Rica, Panama, and Colombia: a symposium at Dumbarton Oaks, 9 and 10 October 1999. Jeffrey Quilter, John W. Hoopes, Dumbarton Oaks. Washington, D.C. 2003. ISBN 0-88402-294-3. OCLC 54110115.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]